1Dovydo maskilas.
Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas,
kuriam dovanota nuodėmė.
2Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,
kurio dvasioje nėra apgaulės.
3Kol tylėjau,
mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių,
4nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka,
mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Sela.
5Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
nebeslėpiau savo kaltės.
Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, –
ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. Sela.
6Užtat prireikus melsis tau
kiekvienas ištikimas žmogus.
Nors išsilies grėsmingi vandenys, jie nepasieks jo.
7Tu mano pastogė,
tu ištrauki mane iš vargo
ir apgaubi džiugiais išganymo šūksniais. Sela.
8VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave
ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti;
patarsiu tau, lydėdamas tave akimis.
9Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto,
kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis,
nes kitaip jis tau nepaklūsta“.
10Nedorėlis turės daug kentėti,
o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU,
lydės ištikima meilė.
11Būkite linksmi VIEŠPATYJE
ir džiūgaukite, teisieji,
šūkaukite iš džiaugsmo,
visi doros širdies žmonės!
